Psichologinė pagalba reabilitacijoje

psichologams@gmail.com

  • RSS
  • Delicious
  • Facebook
  • Twitter

You need to upgrade your Flash Player to version 10 or newer.

Insultas

Posted by Egerai November - 14 - 2011 0 Comment

Insulto pasekmės ligoniui ir psichosocialinės reabilitacijos galimybės
www.medicine.lt

Psichologinis ligos įveikimas – tai sąvoka, kuri daug kartų kito. Pastaruoju metu nusistovėjo požiūris, suformuotas F.A.Muthny, kad ligos įveikimas yra visuminis procesas, apimantis kognityvines, emocines ir elgesio pastangas kompensuoti, pašalinti arba perdirbti su liga susijusius esamus ir laukiamus sunkumus. Prieita prie požiūrio, kad ligos įveikimas pasireiškia kognityviai, emociškai ir per elgesį – visi šie procesai yra vienodai svarbūs, taip pat atkreipiamas dėmesys į socialinį kontekstą, kuris neabejotinai daro įtaką pasveikimo procesui ir rezultatams. Galime sakyti, kad ligos įveikimas priklauso nuo asmenybės, situacijos ir aplinkos veiksnių. Tai neabejotinai tinka ir kalbant apie pacientų, patyrusių insultą, psichosocialinę reabilitaciją.

Insultas paveikia fizinę ir psichikos sveikatą

Insultas daugeliu atvejų nulemia pacientų fizinį ir protinį neįgalumą, kuris labai sumažina asmens savarankiškumą ir pakeičia jo gyvenimo kokybę.

Pacientai po insulto ne tik susiduria su įvairiais fiziniais sunkumais, bet neretai tiek pacientui, tiek jo šeimos nariams iškyla ir psichologinių problemų. Pyktis ir nerimas yra įprasta poinsultinė reakcija į savarankiškumo praradimą. Neretai insulto pasekme tampa mąstymo rigidiškumas, sumažėjęs pakantumas aplinkai, jautrumas bei problemų neigimas, susiaurėja socialinis ratas.

Insultas neretai radikaliai pakeičia žmogaus ateities planus ir viltis, priverčia prisitaikyti prie naujo vaidmens šeimoje ir dažnai reiškia karjeros pabaigą. Dauguma žmonių vertina save atsižvelgdami į savo veiklą, o insultas yra liga, „paverčianti” žmogų beverčiu, nes iš jo atimama savarankiškumo galimybė.

Reabilitacija, patyrus insultą, dažniausiai būna ilga, skausminga ir frustruojanti. Pacientų pastangos neduoda greitų rezultatų, ir tai sumažina motyvaciją. Manoma, jog reabilitacijos pradžioje ši reakcija yra tikėtina ir normali, tačiau, jei motyvacijos stoka menkina sveikimo proceso progresą arba išsiplečia, apimdama ir kitus gyvenimo aspektus, tai gali būti vienas iš depresijos požymių. Pacientų demonstruojama apatija gali būti depresijos simptomas, tačiau ji gali būti ir tiesiogiai susijusi su insulto pažeista galvos smegenų sritimi, kuri kontroliuoja entuziazmą, energiją ir motyvaciją. Pasitikėjimo savimi praradimas ar priklausomumo nuo aplinkinių jausmas taip pat skatina apatijos atsiradimą. Ši emocija praeina pacientui pradėjus sveikti ir matant realius reabilitacijos pasiekimus.

Depresija po insulto

Laiku nepastebėti pirmieji emocinių problemų požymiai ilgainiui gali peraugti į depresiją. Nustatyta, jog nuo 26 proc. iki 60 proc. pacientų susiduria su šia liga po insulto. Pacientai gali susirgti depresija tiek esant ankstyvai poinsultinei stadijai, tiek vėlesniu laikotarpiu – po reabilitacijos. Pacientai, kurių suvokimas dalinis, depresijos išvengia ilgesnį laiką nei tie, kurių suvokimas insulto metu nenukentėjo. Depresija po insulto išsivysto dėl kelių skirtingų priežasčių: viena iš jų yra insulto poveikis galvos smegenų sričiai, atsakingai už emocijas, suvokimą ir mąstymą, taip pat tai gali būti nulemta fizinių pojūčių – žmonės po insulto neretai yra varginami lėtinio skausmo. Insultas, pažeidęs dešinįjį galvos smegenų pusrutulį, paveikia žmogaus galimybes išreikšti savo emocijas, nukenčia veido bei verbalinė raiška – tai kartais gali būti supainiojama su depresija.

Kiekvienas asmuo, išgyvenęs insultą, priklauso depresijos rizikos grupei ir netikėti pykčio ar nerimo padidėjimo ženklai pacientams, anksčiau sugebėjusiems susidoroti su stresinėmis situacijomis, yra galimi. Dažniausiai pastebimi depresijos simptomai būna minėta motyvacijos stoka, liūdnumas bei apatija, padidėjęs nerimas, atminties sunkumai, nesugebėjimas sukoncentruoti dėmesio, miego, apetito pakitimai, asmenybės pokyčiai, beprasmybės jausmas, suicidinės mintys.

Depresija sumažina paciento pasveikimo galimybes, o kai kuriais atvejais pacientus, patyrusius insultą, gali pastūmėti savižudybės link.

Depresija turėtų būti gydoma kuo anksčiau, čia labai padeda psichologo ar psichiatro konsultacijos, nes yra svarbu pastebėti pirmuosius depresijos simptomus ir padėti pacientui. Problemos pripažinimas, santykių su šeimos nariais ir draugais palaikymas, senųjų pomėgių pritaikymas prie pakitusios sveikatos būklės yra būtini pagalbos šaltiniai pacientams po insulto, išgyvenantiems depresiją. Pripažinimas pasikeitusių galimybių, naujų planų kūrimas leidžia manyti, jog depresinis epizodas įveiktas.

Nerimas, pakitusios emocinės reakcijos

Pacientai po insulto neretai jaučia nerimą, kuris dažniausiai kyla likus vienam, ir tai sumažina asmeniu besirūpinančių artimųjų nepriklausomybę. Šio nerimo priežastis neįvardijama, tačiau dažnai kartu atsiranda priešiškumas ir baimė būti paliktam, pacientas reikalauja daugiau aplinkinių dėmesio, kartu manydamas, jog niekas nebegali jam padėti.

Vieniems pacientams emocinės reakcijos yra susijusios su jų pačių išgyvenimais, tačiau labai hiperbolizuotos, kitiems šios reakcijos pasireiškia visai netikėtai ir nėra susijusios nei su išgyvenimais, nei su situacija, kuri tuo metu yra. Dirglumas ir nepajėgumas kontroliuoti savo pykčio gali pasireikšti susierzinimo priepuoliais, kurie dažniausiai būna verbaliniai.

Po insulto gali atsirasti emocinis labilumas, pasireiškiantis nevaldomu juoku ar verkimu. Nustatyta, jog emocinis labilumas išryškėja vienam iš keturių pacientų per pirmuosius 6 mėn. po insulto. Emocinio labilumo priežastys mažai žinomos, tačiau aišku viena – jis sukelia papildomą stresą ir susijaudinimą pacientams. Labai dažnai pacientai, kuriems sunku ryti ar kalbėti, išgyvena ir emocinį labilumą.

Emocinis labilumas sukelia daug nerimo ir neigiamų išgyvenimų tiek pačiam pacientui, tiek juo besirūpinantiems artimiesiems. Ligoniui sveikstant, emocinis labilumas išnyksta arba pacientas tampa pajėgus kontroliuoti jį. Jei tai nepavyksta, su iškilusia problema gali padėti susidoroti antidepresantai.

Insultas gali sukelti asmenybės pokyčius

Insultas gali būti asmenybės pokyčių priežastis. Daug žmonių po insulto tampa mažiau socialūs, linkę į uždarumą, jiems gali pasireikšti pyktis ar agresija. Galimas visiškas charakterio pasikeitimas. Pvz., švelnaus būdo žmogus gali tapti agresyvesnis, ar gana aikštingo būdo žmogus tapti labiau apatiškas. Pastebėta, jog asmenybės tipas vaidina nemažą vaidmenį poinsultinėje reabilitacijoje. Žmonės, sugebantys susidoroti su stresu ir kontroliuoti nerimą, dažniausiai linkę žiūrėti į gyvenimą optimistiškai, tai palengvina reabilitacinį procesą. Ir atvirkščiai, asmenys, turintys polinkį į pyktį, nerimą ir depresiškumą ar stokojantys vidinės motyvacijos, reabilitaciją vertina kaip itin sudėtingą ir atimančią visas jėgas. Kai kuriems pacientams insulto pasekmė gali būti kontrolės praradimas. Agresyvumas ar konfrontacijų paieška gali tapti paties paciento nekontroliuojami. Šie pokyčiai labai paveikia pacientą ir jo artimuosius, tad, siekiant padėti išspręsti problemą, pagalbą turėtų suteikti psichologas bei gydantis gydytojas. Terapija, konsultavimas, informacijos pacientui ir artimiesiems suteikimas padeda pasiekti optimalų susitaikymą su pokyčiais.

Kognityvinių funkcijų pažeidimai

Pažinimas yra protinis sugebėjimas, dalyvaujantis tokiuose procesuose kaip bendravimas, mokymasis, supratimas, atmintis, suvokimas, sprendimų priėmimas ir daugelyje kitų. Pacientai po insulto dažnai susiduria su pažintinių funkcijų sutrikimais.

Kiekvienas insultas yra unikalus, ir jo sukelta žala priklausys nuo pažeidimo lokalizacijos, pažeidimo stiprumo ir bendros paciento sveikatos būklės. Žinoma, kad insultas gali pažeisti platų spektrą pažintinių funkcijų ir kuo didesnė pažeidimo apimtis, tuo realesnė tikimybė, kad pacientui išsivystys pažintinių funkcijų sutrikimai, tokie kaip dėmesio koncentracijos sunkumai bei atminties, išmokimo ir suvokimo pakitimai.

Daugumos žmonių kairysis galvos smegenų pusrutulis yra atsakingas už kalbos funkciją, o dešinysis – už jutiminį suvokimą (regėjimo, klausos, lytėjimo suvokimas ir kt.) ir erdvinį suvokimą (dydžio, atstumo, pozicijos erdvėje suvokimas ir kt.). Kalbos sutrikimai yra labiau įprasti esant kairiosios galvos smegenų pusės pažeidimui, tuo tarpu suvokimo sutrikimai dažniausiai ištinka tuos, kuriems insultas pažeidžia dešinįjį galvos smegenų pusrutulį. Pažintinių funkcijų sutrikimus nustato psichologas, įvertindamas pažeidimo lygį.

Mes nuolat gauname informaciją iš aplinkos, tačiau toli gražu ne į visą gautąją informaciją reaguojame ar stengiamės įsiminti. Dėmesys ir yra viena iš pažintinių funkcijų, kuri leidžia atsirinkti vertingą informaciją. Po insulto daugeliui pacientų iškyla sunkumų išskiriant, kas reikalauja jo dėmesio, o kas neverta, todėl jie dažnai atrodo truputį suglumę ir pasimetę. Kasdienėje veikloje šis nesugebėjimas koncentruoti dėmesio gali pasireikšti irzlumu, suprastėjusia atmintimi, nuovargiu, impulsyvumu bei nesugebėjimu planuoti savo veiksmų ar atlikti daugiau nei vieną užduotį tuo pačiu metu.

Dėl skirtingų dėmesio tipų pakenkimo skirtingiems pacientams pasireiškia įvairių simptomų. Pvz., kai kurie pacientai skundžiasi, jog jiems sunku susikoncentruoti ties svarbiais dalykais arba sunku klausytis kito žmogaus, arba nesugeba rasti kelio į savo palatą ir pan. Kiti pacientai gali susikoncentruoti tik ties savo vidiniais pojūčiais, tokiais kaip skausmas ar baimė, ir negali susikoncentruoti ties išoriniais dalykais, pvz., negali atlikti reabilitacijos užduočių. Yra ir daugiau įvairių dėmesio koncentracijos sutrikimo apraiškų, tačiau bet kuriuo atveju dėmesio koncentracijos pakitimai labai pasunkina pacientų, patyrusių insultą, reabilitaciją. Deja, kai susiduriama su šiuo pažintinių funkcijų pakitimu po insulto, nėra jokio gydymo metodo, galinčio padėti pacientui. Tikėtina, jog reabilitacijos metu dėmesio koncentracija pagerės praėjus tam tikram laikui.

Dar vienas pažintinių funkcijų sutrikimas, dažnai atsirandantis po insulto, yra atminties pakitimai. Atmintis – tai funkcija, leidžianti priimti, saugoti ir atgaminti informaciją. Šios funkcijos pakitimai taip pat priklauso nuo insulto pažeidimo apimties.

Atminties sutrikimai, tokie kaip užmiršimas atlikti nurodytas užduotis, išgerti paliktų medikamentų, yra labai dažni po insulto, tačiau visiškas atminties praradimas (amnezija) yra gana retas atvejis pacientams, patyrusiems insultą. Verbalinė atmintis, atsakinga už tokias sritis, kaip vardų įsiminimas, pasakotų istorijų ir kitos su kalba susijusios informacijos prisiminimas, ir jos sutrikimai yra dažnesni tarp pacientų, kuriems insultas pažeidžia kairįjį galvos smegenų pusrutulį. Vizualinė atmintis, nuo kurios priklauso veidų ar formų bei visos kitos informacijos, nesusijusios su pateikiama verbaliai, prisiminimas, dažniausiai sutrinka po insulto dešiniajame galvos smegenų pusrutulyje. Susilpnėjusi atmintis neleidžia pacientams įsiminti naujos informacijos ar prisiminti jau turėtos. Išryškėja sunkumai priimant sprendimus bei atliekant reabilitacines užduotis. Po insulto gali išsivystyti agnozija – pacientai nesugeba atpažinti objektų.

Reikia pripažinti, jog šiandien dar nėra jokių medikamentų, galinčių padėti pacientams, kurių atmintis nusilpo po insulto. Net jei ir daugumai pacientų atminties funkcija atsinaujina, visgi tai priklauso tik nuo patirto insulto sunkumo. Psichologas, dirbantis su pacientu, gali nustatyti atminties funkcijos pakitimus ir įvertinti jų lygį.

Poveikis artimiesiems ir slaugantiems

Kuo didesnė alteracija paciento elgesyje, suvokime ir emocijose, tuo labiau kenčia ir paciento šeimos nariai. Pažymėtina, jog pyktis, nerimas bei tam tikrų depresijos simptomų atsiranda ne tik insultą patyrusiems pacientams, bet ir juos prižiūrintiems asmenims. Kasdienė rutina ir gyvenimo apribojimai gali sukelti frustraciją ir nerimą kiekvienam paciento šeimos nariui. Pacientai, kuriems būdingas polinkis į depresiją ir pyktį, arba tie, kurių asmenybės dėl insulto radikaliai pasikeitė, juos slaugantiems asmenims gali sukelti pykčio ir apmaudo jausmą. Kartais šis pyktis perauga į kaltės jausmą, paremtą priekaištais sau („kaip aš galiu pykti ant jo, jei jis ligonis?”), dėl to gali padidėti ir taip jau išgyvenamas nerimas, o kartais tai gali peraugti ir į depresiją.

Pirminis palengvėjimas, kad artimas žmogus išgyveno, greitai perauga į naują baimę – ar jis pasveiks? Netikėjimas, jog artimasis visiškai pasveiks, suvokiamas kaip neleistinas, todėl viliamasi visiško pasveikimo, kurio nepasiekus, artimieji išgyvena nusivylimą, pyktį, praradus lygiavertį partnerį.

Šeimos nariai ir paciento draugai taip pat yra svarbi reabilitacinės komandos dalis: jie suteikia emocinę paramą, drąsina ir skatina pacientą bei padeda jam išmokti naujų įgūdžių, kurie bus reikalingi pacientui išvykus namo. Tačiau aišku, kad pats svarbiausias reabilitacijos narys yra pacientas, be kurio pastangų sėkminga reabilitacija neįmanoma.

Psichoterapija po insulto

Rekomenduojami psichoterapijos metodai:
psichoterapinės grupės (savipagalbos, paramos)
meno terapija
relaksacinės technikos

Psichoterapinės grupės

Savipagalbos grupėse dažniausiai keičiamasi gyvenimo patirtimi, o svarbiausia – siekiama įsijausti į vienas kito sunkumus. Būdami vienos nelaimės broliai ir seserys, dalyviai tiesiog kalba apie save, klausosi vienas kito, pataria. Visa tai atliekama su atjautos nuostata, siekiant kartu nugalėti iškylančias problemas ar sunkumus, laikantis kartu nelengvoje kasdienybėje. Ypač svarbu savitarpio pagalbos grupėse, kad tie patys žmonės yra ir pagalbininkai, ir pagalbos gavėjai. Padėti kitam – tai padėti ir pačiam sau.

Paramos grupės daug kuo panašios į savitarpio pagalbos grupes, tačiau jų darbe daugiau yra bendros veiklos organizavimo nei keitimosi asmeniniais išgyvenimais. Tai daugiau socialinio pobūdžio susitikimai. Dalyvių poreikis vienytis problemų panašumo pagrindu čia panaudojamas keitimusi informacija, kaip efektyviau organizuoti savo gyvenimą sergant, išgyvenant izoliaciją. Paramos grupėms turi vadovauti profesionalūs psichologai ar psichoterapeutai.

Meno terapija

Meno terapija padeda spręsti adaptacijos problemas, padeda pakeisti požiūrį į save, į ligą, suvokiant save kaip visavertį visuomenės narį. Ši terapija padeda žmonėms po insulto susivokti savo jausmuose, leidžia saugiai reikšti savo jausmus, agresiją, pyktį. Skatina gyvenimo džiaugsmo pajautimą, patiriant teigiamas emocijas.

Relaksacinės technikos

Jos padeda išmokti kontroliuoti nemalonius pojūčius, malšinti ar palengvinti skausmus, kuriuos sukelia persirgta liga.

Apibendrinimas

Psichologinių pokyčių ir problemų, atsirandančių po insulto, sąrašas yra ilgas ir sudėtingas. Pacientai gali kentėti nuo kelių psichologinių sunkumų vienu metu, neretai sunku išsiaiškinti, kas sukelia tam tikrą problemą. Pacientams, patyrusiems insultą, svarbu padėti rasti būdus žvelgti į ateitį, prisitaikant prie pakitusių savo sveikatos galimybių, kuriant prasmingą gyvenimą.

Literatūra:
1. Binder L.M. Emotional problems after stroke // Stroke. – 1984, 15, p. 174-177.
2. Dennis M., O’Rourke S., Lewis S. et al. Emotional outcomes after stroke: factors associated with poor outcome // J. Neurol. Neurosurg. Psychiatry. – 2000, 68, p. 47-52.
3. Holmqvist L.W., Koch L. Environmental factors in stroke rehabilitation. Being in hospital itself demotivates patients // BMJ. – 2001, 322, p. 1501-1502
4. Management of patients with stroke: rehabilitation, prevention and management of complications, and discharge planning // A national Clinical Guideline recommended for use in Scotland. – 2006.
5. Recovery After Stroke: Managing Life at Home // National Stroke Association. – 2006.
6. Pollack M., Disler P. Rehabilitation of patients after stroke // MJA. – 2002, 177, p. 444-448.
7. Post-Stroke Rehabilitation Fact Sheet // National Institute of Neurological Disorders and Stroke. – 2002.

Dr. Viktorija Grigaliūnienė, psichologė Agnė Stolygaitė
Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinika


Insultas

Posted by Egerai November - 14 - 2011 0 Comment

Insulto pasekmės ligoniui ir psichosocialinės reabilitacijos galimybės www.medicine.lt Psichologinis ligos įveikimas – tai sąvoka, kuri daug kartų kito. Pastaruoju metu nusistovėjo požiūris, suformuotas F.A.Muthny, kad ligos įveikimas yra visuminis procesas, apimantis kognityvines, emocines ir elgesio pastangas kompensuoti, pašalinti arba perdirbti su liga susijusius esamus ir laukiamus sunkumus. Prieita prie požiūrio, kad ligos įveikimas pasireiškia kognityviai, emociškai ir per elgesį – visi šie procesai yra vienodai svarbūs, taip pat atkreipiamas dėmesys  [ Read More ]